BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip Vilnelės “paimt” nepavyko…

Ir štai į tėviškėlę pirmuosius žingsnius žengia žiema. Sekmadienis. Lapkričio 23 diena. Už lango pirmoji pūga. Šioks toks šaltukas. Žvėryne susirenka penki žmogėnai, pasiruošę plaukt Vilnele. Nuotaikos puikios.

Kraunamos baidarės, persirengiama į “kovinę” aprangą ir į kelią. Atvykstame prie užtvankos Naujojoje Vilnioje, iškrauname baidares, uzsidedam “sijonukus” nuo vandens ir čiuožiame nuo kalniuko link vandens. Prasideda plaukimas.

Kokia puiki yra Vilnelės atkarpa nuo užtvankos iki pat Neries. Akmenukai, rėvos, įvairūs pagaliai ir išvirtę medžiai. Plaukiame vienoj baidarėj su jau pažįstamu Visinčios plaukimo dalyviu. Truputį šąla kanopytės, truputį taškosi vanduo, bet nuotaika puiki. Akmuo po akmens, rėva po rėvos, yris po yrio pasiekiame Pučkorių atodangą. Ir štai…

..prieš mus - nemenkas medis, gulintis skersai upės. Per vidurį kokio metro pločio tarpas, kuriuo galima praplaukt. Taikomės į jį. Tik staiga baidarė užsiskersuoja pataikiusi ant seklumos, mes apsisukame ir plaukiam atbulomis. Ištiesinti laiviūkščio nebesuspėjom.

Sėdime priplakti prie medžio baidarės šonu. Srovė gan stipri. Atsistumti galimybių jokiu. Nusprendžiame, kad reikia vienam išlipt ant medžio. Kol Paulius taikosi šuoliui ant apsnigto slidaus kamieno, aš žiūriu kaip išlaikyti tiesiai baidarę. Šuolis iš laivelio pavyksta, tik, deja, laikymas nelabai. Aš atsiduriu lyg vonioj, pilnoj ledinio vandens. Kai iššoku iš baidarės, tai jos lieka kyšoti tik pats paskuigalis. Visa kita dalis- po vandeniu ir užstrigusi tarp rąsto ir upelio dugno.

Bandome keliskart ištraukt baidarę. Beviltiška. Užstrigusi taip, kad nei pirmyn nei atgal. Maišas su  sausų drabužių pamaina likęs priekyje po vandeniu. Pavyko ištraukt tik termosą su arbata, kuris buvo gale. Geriam arbatą ir galvojam ką daryt toliau. Dar po kelių bandymų ir pasibraidymų mums pavyksta. Ištraukiam baidarę ir (durniai :)) sėdam plaukt toliau. Scenarijus kartojasi… Antrąkart atsiduriame šonu prie rąsto. Vėl ėjimas dugnan, vėl ledinė vonia, vėl baidarės traukimas. 

Šįkart jau pernešam baidarę per kliūtį ir plaukiam abu šlapi link Belmonto krioklių. Ten jau mūsų laukia. Bet vietoj to, kad prieš užtvanką pasuktume link kranto - nuirkluojame link tos laiptuotos protakos. Mat pasismagint nusprendėm :). Nusileidimas protaka nepavyko. Baidarė stovi įstrigusi skersa, vanduo spaudzia ją prie protakos kraštų, o mes bandom išbrist ant kranto. Vėliau kažkaip išlaisvinam savo transporto priemonę iš vandens nelaisvės ir ją nuneša srovė. Ji užstringa vidury upės tarp akmenų. Po Belmontą  vaikšto keli žmonės, kurie pamatę mus puola filmuoti ir fotografuoti :D:D:D. Kadangi baidarės nepaliksi, tai brendu i upės vidurį. Ir vėl nesėkmė. Traukiamas laiviūkštis prispaudžia mano koją ir as jau visas atsiduriu po vandeniu. Viskas baigiasi laimingai - aš žiopčiodamas išneriu, o baidarę srovė prineša prie kranto.

Krante pirmiausiai bandom persirengt į sausus drabužius. Hermomaišas atlaikė. Persirenginėjame vietoj. Tik bėda - mano batai taip prisisiurbė prie kojų, kad neįmanoma jų nuaut. Tenka pasitenkint tik viršutine sausa dalim.

Toliau nebeplaukiame ir, susirinkę daiktus, gabenamės į atvažiavusį mikriuką. Ten Paulius kažkokiu būdu sugeba nutraukti man nuo kojų batus ir aš persivelku sausais drabužiais.

Valio. Paplaukėm ir galim šiaušt link namų.

Nė velnio.

Mikriuko padangos kuo puikiausios “demisezonkės”. Į vieną kalniuką užlipame gal per koki 20 minučių, bet prieky yra dar vienas. Ir vėl prasideda…

Po gal kokio trečio nevykusio bandymo užvažiuoti, autobusiukas atsuduria skersas ant kelio, baidarė nuo jo stogo - pakeles griovy. Bandymai išvažiuot beviltiški. Bandom stumdyt, kasam ir pilam po ratais žemes, dedam akmenis, plytgalius. Šiap ne taip išsikapstom. Paberiam ant kelio kazkokio pakelėj rasto smėlio ir bandom dar kartą. Įsibėgėjam gan iš toli, autobusiuką mėto į visus šonus, galvojau, kad vėl baigsim kokiam griovy, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu mums pavyksta.

Važiuojam link miesto, pakeliui prie Baltojo tilto susirenkam atplaukusius kitus žygio dalyvius ir lekiam namo. :)

Taigi šis pasiplaukiojimas man kainavo savaitei patemptą nugarą, delno dyžio mėlynę ant kojos ir puikius prisiminimus. :D:D:D

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Kaip Vilnelės “paimt” nepavyko…”

  1.   pacanas - pasakau tai , ko žmonės virš manęs neišdrįsta, bet pagalvoja rašo:

    pirmoji pūga? o kur lapkritį buvai? gal miegojai letenėlę čiulpdamas?

  2.   jonas rašo:

    o kur matei datą užrašytą. ne vakar ir plaukėm. :D

Rašyk komentarą