BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kaip Jonuks ir Co. Visinčią imt bandė

 Gražus šeštadienio rytmetys. Du žavūs jauni žmogučiai žiovaudami ir trindami akis juda geležinkelio stoties link. Pečius slegia kuprinės, baidarė, irklai. Stotis. Stambesnis jaunuolis išlekia pasitikt kitų dviejų (ne ką mažiau žavesnių) jaunų žmogučių. Pasitikus pečius slegia dar vienas laivas. Stambusis jaunuolis perka druską ir vos nepavėluoja į traukinį. Visi gerai nusiteikę išdarda Gudelių kaimo link.
 

 Stotelė “Kidarai”. Pora minučių išsimėžimui iš traukinio. Spėjom. Rytinis kilometro pasivaikščiojimas mišku (laimikis- pora dailių baravykėlių) ir dar 2 km plentu iki Gudelių kaimo. Patikrinama vietinė parduotuvėlė ir palieptėje prasideda pasiruošimas plaukimui- renkamas trivietis laivas “Taimen” ir pučiama prabangioji dvivietė pūslelė “Saidė”.


  


  


   


Ir štai, skambant angelų chorui ir pragaro orkestrui, į vandenį nuleidžiami laivai ir ekipažai pradeda irtis tikslo link. Upelė rami ir mes, vingis po vingio, kapstomės pirmyn. Karts nuo karto pasitaiko viena kita užvartėlė, lieptelis. Taip prabėga beveik visa diena.


  


 


   


  


  


Vakarėja. Pradedam dairytis planuotos nakvynės vietos. Deja… Nieks dar nežino, kad iki jos dar plaukt ir plaukt.
 - Nieko čia tokio baisaus nėra, kaip visi pasakoja. - pasakau.
Beveik su šiais žodžiais ir prasideda…
Užvarta po užvartos, keliamos, nardinamos, velkamos ir stumamos valtelės, isteriškas moteriškas juokas beveik pereinantis į ašaras. Taip prasidėjo sutemos. Krantai apaugę meldais, užpelkėję taip, kad nei kojos nėra kur iškelti.


 


  


  


 


  


 Pagaliau, jau beveik visiškai sutemus, randama vieta, kur galima nužengti ant tvirtos žemės. Ten ir nutariama apsistoti. Statomas “namas”, kuriama ugnelė. Šlapios malkos, kurių aplink gausybė, dega labai sunkiai. Po gero pusvalandžio intensyvaus darbo turime ugnį. Pagaliau galima sušilti ir pasigaminti šilto gėralo. Ilgai vakaroti jėgų nėra. 
Saulėtas rytas. Atsikėlus galima apžiūrėti stovyklos vietą ir apylinkes. Toli nėra kur eiti. Pataikėm apsistot tarp pelkės ir upelės esančioj salelėj. Įdomi vieta. Keliasi ir kiti žygio dalyviai. Kava, arbata. Ruošiami prabangūs pusryčiai iš vakar vakarui skirtos mėsos, kuri taip ir liko neliesta, ir grikių. Dieviškas patiekalas :). Taip pat džioviname Visinčios vandens ir rytmečio rasos prigėrusius drabužius.


 


  


  



Susiruošę pakrauname laiviūkščius ir vėl ruošiamės į kelią. Nuotaika puiki, saulė šildo. Pirmasis atsišvartuoja didysis “Taimenis”. Antrojo ekipažo atitrūkimas nuo kranto baigiasi abiejų keleivių maudynėmis upėje. :D:D:D Per daugeli plaukiojimų - pirmosios priverstinės maudynės. Reikia ir tai patirti. Vienu ypu nuėjo velniop viso rytmečio darbas - rūbeliai vel šlapi. Audringos reakcijos krante, smūgis šlapiomis moteriškomis kelnėmis ir žalioji valtelė vel upėje. Tylus ilgas plaukimas nešnekant :D. Džiovinamas kišenėje buvęs fotikas. Po eilinio kliūčių ruožo, kuris tęsiasi per visą maršrutą, pavakariais nusprendžiama baigti žygį. Sustojame gražioje stovyklavietėje prie betoninio tilto, esančio vidury girios.


 


   


 


  


  


   


  


Kaip ir būtų graži kelionės pabaiga, bet…

Tuo nuotykiai dar nesibaigė. Kadangi buvome girios vidury, tai jokio visuomeninio transporto sulaukt ir nesitikėjom. Iš trijų telefonų ryšį gaudė tik vienas :D. Su pildoma kortele. Sąskaitos užteko lygiai vienam skambučiui. Draugas, kuriam skambinau, nusprendė, kad mus rast šansų jis neturi. Visa laimė, kad iš to telefono galima buvo išsiųsti sms. Ne vienas draugas gavo žinutę su prašymu paskambint. Galiausiai vienas iš jų paskambino ir pradėjom aiškintis mūsų buvimo vietą. Oj, kaip nelengva buvo. Bet pagalba jau kelyje ir prasideda laukimas.
Po truputi sutemo, oras smarkiai vėso. Kūrenome ugnelę ir laukėme. Didžioji dalis drabužių buvo šlapi. Pamažu ėmė kilti abejonės ar išvis įmanoma mus rasti, ieškant kažkokio betoninio tilto vidury miškų. Laukėme.


  


 


  


 


  


 


   



Džiaugiausi, kad veikia “išpraustas” fotoaparatas, tai trumpinau sau laiką pleškindamas į kairę ir į dešinę. Artėjant vidurnakčiui išgirdome variklio burzgimą. Link mūsų artėjo automobilis. Seniai taip nesidžiaugiau. Ten tikrai buvo mūsų bičiulis. Jis rado mus.
Tau jau lyg ir vėl būtų laiminga pabaiga, bet… :D
JIE ATVAŽIAVO TRYSE!!!!!
Supratau, kad dar ne pabaiga. Surinkome dali daiktų, įsodinome “taimenio” plaukikus ir išleidome namų link. Likome laukt dviese. Jie turėjo parvežt dalį daiktų, paleist žmones ir grįžti pasiimt mūsų. 
Laukėme. Pradėjo spaust šaltukas (vėliau žiūrėjau, kad temperatūra buvo nukritusi iki 1 laipsnio šilumos), malkos ėjo į pabaigą, optimizmo atsargos sparčiai seko. Ilgai netrukus sulaukiau ir ašarų. Šaltis darė savo, todėl įsirengę guolį įlindome į miegmaišius. Užmigome greitai. Pabudau tik purtomas grįžusių kelionės dalyvių. Jiems teko ilgokai paklaidžioti kol rado kur grįžti. Jei ne navigacija, tai būtume ten ir likę iki kitos dienos. Ir štai, 4- tą valandą ryto mes taip pat pajudėjome namų link.


  


  



Grįžus dar užteko jėgų sutvarkyt katės išvartytas gėles ir palįst po dušu. O tada - į švarų, sausą patalą ir miegot (nors kai kam tik porą valandėlių iki darbo).

P. S. Lenkiu žemai galvą prieš Julių, kuris nepabūgo sutemų ir organizavo gelbėjimo ekspediciją.
        Juliau, tu nepakartojamas!!!

Rodyk draugams

komentarai (4) | “Kaip Jonuks ir Co. Visinčią imt bandė”

  1.   Baltokas rašo:

    Durniai

  2.   jonuks rašo:

    Ačiū, Joneli. :)

  3.   zavioji is Taimenio :) rašo:

    nuostabus nuotykis, manlonu kad ji patyriau su siais zmonemis :) po tokiu kelioniu supranti, kad nė velnio tos mūsų nuostabiosios Lietuveles nepazįstam :)

  4.   Prancas rašo:

    Graži, tikra keliautojų kelionė… :) Šaunuoliai! :)

Rašyk komentarą