BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ir vėl ta Visinčia…

Visinčia, Visinčia - kuo gi ji taip ypatinga? ogi tuo, kad nuo rudens dar su ja buvo nesuvestos sąskaitos. O taip ramiai visko pamiršt aš negalėjau. Artėjo gegužės 9 - 10 d. savaitgalis, kada, sutelkus šiek tiek didesnes pajėgas nei rudenį, buvo nuspręsta su draugišku vizitu aplankyti šią upę. Plaukt pasiryžo šeši žmonės - Vaidas su Rita, Jurga su Andrium (Konungu) ir aš su savo bocmanu Vilma. Ruošiamos trys pripučiamos “Saidės” ir ieškoma mistinio tilto per upę šiek tiek toliau nuo Gudelių kaimo. Randama sodyba su draugišku šeiminyku, katras “lietuviškai nie, po ruskij ale bardzo po polski”. Jis ir nurodo kryptį rankos mostu. :)

Puikus Visinčios vingis, prie kurio pučiama flotilė, ruošiamasi artėjančiam lietui ir plaukimui. komandos apsiginkluoja irklais, įkala kavos ir arbatos ir pajuda pasroviui. Dangus juoduoja nuo lietaus pritvinkusių debesų. Prasideda “Visinčios pavasaris ‘09″. Jau buvo primiršta nuo rudens kokia ji vis dėlto vingiuota. Yris po yrio kasamės link šios dienos tikslo - stovyklavietės prie betoninio tilto. Viename iš trijų ekipažų - visiški naujokai plaukime. Baidarė baksnoja tai vieną, tai kitą krantą, tačiau ekipažas laikosi tvirtai ir nosies nenukabina. Bet staiga…

…prasiveria dangus ir kažkas pradeda pilti ant mūsų galvų vandenį. Tikra pavasarinė liūtis. Per kelias akimirkas ant mano kūno nelieka sauso lopinėlio. Kiti dar bando slėptis striukėse ir palapinsiaustėse. Smelkiasi visai ne pavasariška žvarba. Irkluoju nesustodamas, kad sušičiau. Taip plaukiame kokia valandėlę. Užkliuvę prie eilinės kliūties nusprendžiame palaukt likusių dviejų ekipažų. Ardome užvartą ir laukiame. Po pusvalanduko pasirodo ir jie. Kažkas išjungia dušą ir išlenda saulutė. Kokia ji buvo laukiama ir reikalinga man tąkart. Iškart pagerėja nuotaikos ir, pailsėję keletą minučių ant kranto pajudame toliau. Šiek tiek paplaukus pasikeičiame ekipažų nariais - įsilaipinu pas save jungą iš pradedančiųjų laivelio, o savo bocmaną perleidžiu Konungui. Iriamės toliau be didelių kliūčių ir nuotykių. Na nebent, kad keldamiesi per eilinį medi, išsidrėbusį skersai upės, paleidom plaukt tuščia savo baidarę, o kai pasivijom ir bandėm į ją įlipt - Jurga pūkštelėjo upelin. Vienbalsiai buvo nuspręsta, kad dar maudymosi sezonui ne laikas. Suradę puikią, šernų išraustą, laukymę papietavome, užsilipinome atsiradusias pūsles, nutrinimus ir patraukėm toliau. Su audringom mano ir Vilmos emocijom praplaukėm rudeninę mūsų nakvynės vietą, kurioje neleista man išlipti, pareiškus kad ten pelkynas.  Taip po truputi besikapanodami išgirdome balsus. Buvo nuspręsta, kad jau netoli stovyklavietė, kurioje mūsų turėjo laukti rudeninio plaukimo dalyvis Paulius, Eglė ir Augustas. Nesuklydome. Po keliu upelės vingių pasirodė betoninis tiltas ir stovyklavietė. Mus pasitiko ne tik minėti asmenys, bet ir atvažiavusi Sabina su vaikais ir “baisiuoju koviniu” šunimi Pupa. Jau kūrenosi laužas, mes išlipę džiovinomės drabužius ir klausėm pasakojimo apie tai, kaip stovyklavietę aplankė vietinis desantininkas, dalyvavęs vos ne visuose XXa. kariniuose konfliktuose ir už tai pareikalavęs alkoholio. :)

Vakarėjo ir mes laukėme dar svečių, kurie turėjo ateiti pėstute nuo Rūdininkų. Jau temo, o jų kaip nėr, taip nėr. Nusileido saulelė, virš upelės ir tilto įsižiebė didžiulis pilnas mėnulis. Laikrodis jau linko link pusiaunakčio. Keliauninkų nebuvo. Jau kai beveik visi pradėjo nerimauti, tolumoje pasirodė kelios švieselės ir pasirodė keturi keliauninkai, kurie buvo pasukę ne tuo keliu ir pasivaikščiojo ne vieną kilometrą ratuku. Prancas, Inga, Indrė ir Vyciokas buvo nusivarę nuo kojų ir alkani. Vakaro pasisėdėjimą greit pakeitė knarkimas iš palapinių.

Išaušo puikus saulėtas sekmadienio rytas. Pranco ir Sabinos išvirta puiki grikių košė, pasisėdėjimas prie laužo, gitara, dainos ir ruošimasis išsilakstyt kas sau. Plaukti toliau Visinčia pavyko įkalbėti tik vienintelį Vaidą. Taigi susiruošėm dvi “Saides” ir pasiruošėm plaukti dviese. Išsikelėm šašlų, išlydėjome jau irgi tik tris belikusius pėstukus (Prancą “supakavo” Sabina :)) ir susiruošėm į kelią.

Jau po pirmo upės posūkio “užsirovėm” ant kliūties, kurią reikia perlipti ir kelti baidarę. O priekyje tokių laukė dar ne viena… Švietė saulutė, pypavo paukščiai, nuotaika buvo puiki. Kas keli posūkiai stodami įkalt giros kasėmės pirmyn. Juokėmės, kai pasisukę porąkart po 180 laipsnių į dešinę vis dar buvom kelios dešimtys metrų nuo medžio, kurį praplaukėmė prieš kelis kilometrus. Laukai, miškeliai, vingiai ir užvartos. Taip tęsėsi ne vieną valandėlę. Tačiau kilnojimasis per užvartas, baidarės tempimas per jas ir irklavimas jėgų tuomkart neprideda. Tai pajutai, kai užlipus ant eilinio medžio nebeužteko spėkų atkelt ne tokios jau sunkios baidarės nuo vandens :). Vos nemurktelėjau vandenin. Artėjo ta riba, kai mintyse pradeda gimt keiksmai ir “kokio velnio aš čia plaukiu?”. Bet, susutojus prie eilinės kliūties pripūst vis beišsileidžiančios Vaido baidarės, išgirdome kažką šaukiant.

- šaukia “Vaidai”. Girdėjai? - pasakė Vaidulis.

Aš tai nelabai supratau kas ten ir ką šaukė, bet už kelių vingių pasirodė Šalčia. Visinčia buvo įveikta!!!!! Pasiyrėm dar šiek tiek prieš srovę Šalčia ir šūktelėjau Vaidui, kad geriau einam, tempdami baidares, krantu. Išlipome krantan ir pamatėme mūsų pasitikt ateinančias Ritą su Vilma. Jos atvažiavo mūsų pasiimt su mašina. Dėliojomės daiktus valėm laivelius ir džiaugėmės laiminga plaukimo pabaiga, bet…

- o kas čia? - paklausė Vaidas, rodydamas pirštu į mašinos ratą.

Padanga buvo tuščia. Išsitraukėme atsarginį ratą, pasiruošėm keitimo procedūrai, tačiau mašinos pakelt nepavyko. Domkratas kuo puikiausiai smigo į smėlingą žemę. Pakišome po juo didoką akmenį. Įsmigo ir jis. Paskui kažkaip pavyko pakelti mašiną, pastačius kėliklį ant medžio šaknies. Pasikeitėm ratą ir, barškėdami atplyšusia variklio apsauga, nurūkome link Vilniaus.

Taigi taip mes praleidom puikų savaitgalį ir suvedėm sąskaitas su pukia upele - Visinčia.

Ačiū visiems dalyvavusiems ir skaičiusiems. :)

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (6) | “Ir vėl ta Visinčia…”

  1.   Ana rašo:

    Kaip įdomiai tu čia pasakoji, Joniuk. Reiks tankiau ateiti pasmalsauti :DDD

  2.   Vaidotas rašo:

    Nėr čia ko, Ana, labai tuščiai smalsauti. Kai ausis pasiekia informacija, kad galima kažką panašaus nuveikti - reikia tik rasti jėgų atmesti visas tam trukdančias (paprastai visai nereikšmingas) priežastis ir - po to, bus galimybė patirtais įspūdžiais gyventi ir gyventi… Laikas prasiplės :)

  3.   Eglute rašo:

    Jonai, Joneli ir kaip cia taip saskaitas be manes suvedinejot???… net liūdna… tokį džiaugsmą neleidot patirti :)

  4.   Super baidarės rašo:

    Smagiai čia visai pripasakojai. Nemažai vargelio:).
    Gal kitą kartą pabandyk plaukti kur kitur, pvz Dubysa, gal bus mažiau rupesčių :)

  5.   Martisg rašo:

    Varysiu savaitgalį. tik su plastikinėm.

  6.   Vaidotas rašo:

    Jei “Saidė” atsiprašant, “nenudraskyta” - geresnio varianto eit upe nėr.
    Plastmasiniai produktai duoda greitį, tačiau jie neturi jokio atsparumo “gamtos išdaigoms”.

Rašyk komentarą